15min pasikalbėjo su A.Ramanausku apie kalbos klaidas, lietuviškos žiniasklaidos būklę, socialinius tinklus ir visuomenę, kurios mentalitetas pamažu kinta.
– Kas, tavo manymu, negerai su Lietuvos žiniasklaida?
– Blogai yra tai, kad dauguma lietuviškų žurnalistų nelabai moka naudotis lietuvių kalba. Netaisyklingai, nemokšiškai naudoja mūsų kodeką. Daugumai Lietuvos žurnalistų, deja, trūksta elementaraus literatūrinio išsilavinimo. Mes turim labai šviesių asmenybių, labai gerai rašančių, bet jie sudaro mažumą, išimtį, kuri patvirtina taisyklę.
Bet nekarkime visų šunų ant žurnalistų. Didesnė grėsmė lietuvių kalbai pareina iš vadinamųjų kalbos redaktorių. Ir nesvarbu, ar kalbos redaktorius yra fizinis asmuo, kuris sėdi savo kabinete ir peržiūri visus reporterių raštus, ar tas lietuvių kalbos redaktorius sėdi kiekvieno reporterio viduje, kaip kokia tuberkuliozė.
– Ne kartą esi piktinęsis nemokšišku karinės terminologijos naudojimu. Karinis tankas, karinis bombonešis ir kitos loginės žurnalistų klaidos. Kokias kitas konkrečias klaidas išskirtum lietuviškoje žiniasklaidoje?
– Iš kalbininkų baimės išsivystė kabučių ir kursyvų infliacija. Jeigu reporteriai ar jų vidiniai kalbos redaktoriai pasiskaitytų apie ką yra kabutės ir apie ką yra kursyvas, jie net lietuviškoje vikipedijoje rastų, kad tai yra dalykai, kurie neturi nieko bendro su tuo, kaip tų reporterių ar jų vidinių kalbos redaktorių kabutės ar kursyvas yra panaudojami. Tai yra logikos, fakto klaidos. Kalba yra instrumentas, kalba yra kodekas, kuris turi savo taisykles. Kaip ir matematikoje – jei mes ne ten padedame kablelį, tai turime ne tokį skaičių. Tas vėžys, ta kabučių ir kursyvų infliacija yra nukeliavusi iki absurdiškų žemumų.
Kalba yra instrumentas, kalba yra kodekas, kuris turi savo taisykles. Kaip ir matematikoje – jei mes ne ten padedame kablelį, tai turime ne tokį skaičių.
Aną dieną skaitau Vidmanto Balkūno straipsnių ciklą apie mūsų žvalgus pasienio kontrabandos kare. Ir nežinau, ar pats Vidmantas parašė, ar kas ištaisė, bet buvo panaudotas žodis „ežys“, kaip policinė priemonė automobiliui sustabdyti. Žodis, kuris šimtą metų mums žinomas kaip tas dalykas. Mes žinome, kad ežys yra tas, kuris gyvena miške, bet viena iš ežio reikšmių yra būtent ta, kad tai priemonė, kuri stabdo automobilį. Ir iš konteksto akivaizdu, kokį mes ežį turime. Tame puikiame Vidmanto Balkūno tekste žodis „ežys“ buvo kabutėse. Ir maža to, jis dar buvo kursyvu! Tai yra nesuvokiamo idiotiškumo pavyzdys.
Jeigu mes pasiskaitysime apie kabutes, tai surasime, kad kabutės naudojamos citavime. Kartais, ypatingais atvejais, jos naudojamos pavadinime. Kartais kabutės naudojamos kokiam nors techniniam terminui įforminti, kai mes tą terminą matome pirmą kartą. Pavyzdžiui, variklio aptarnavimo instrukcija. Imame variklį už „ausyčių“... Šioje vietoje žodį „ausytės“ reikia dėti į kabutes, nes mes jį sutinkame pirmą kartą šiame kontekste, o ta detalė turi fizinį panašumą į ausį. Suprantame, kad tai atseit ausytės.
Bet mūsuose kabutės naudojamos ant žodžių, kurie seniai įsiteisėję – tokie kaip „fainas“, „durnas“. Vartojami ir visiškai lietuviški žodžiai kaip „šešėlinė ekonomika“. Žodis „šešėlinė“ dedamas į kabutes. Čia kažkokia paranoja, savo šešėlių bijojimas.
– Apibendrinčiau taip. Tu pastebi, kad mūsų kalboje yra labai mažai pasitikėjimo skaitytojų išsilavinimu, gebėjimu suprasti kontekstą.
– Visiškai teisingai. Visas šitas šlamštas ateina iš dviejų pusių. Pačių tai darančių žmonių neišsilavinimas. Ir, antra, tai, ką tu minėjai, manymas, kad skaitytojas nesupras metaforos, nesupras žodžių žaismo. Apie kursyvą dar. Iš kažkur parėjo mada vietoje kabučių naudoti kursyvą. Jeigu tie, kurie įstūmė kursyvą į semantinės infliacijos pelkę, jei jie pasiskaitytų, kas yra kursyvas ir kam jis naudojamas, tai jie pamatytų, kad pirmiausia kursyvas naudojamas pabrėžti žodį.
Mes turime sakinį: „aš vakar buvau kine“. Jei kursyvu parašysime žodį aš, tai reikš, kad aš, o ne kas kitas buvau kine. Jei kursyvu parašysime buvau, tai turėsime patvirtinimą, kad aš buvau tame kine. Kartais kursyvas naudotinas ir pavadinime. Kartais rašant kitos kalbos žodį, kaip pavyzdžiui madingi prancūzų kalbos išsireiškimai vis-a-vis ar menage a trois. Jie rašytini kursyvu, bet galima ir nerašyti, nes visi juos jau žino.
Auga nauja karta, skaito nesąmones, perima tą klaidingą kodavimą, ir tas ratas nesibaigia.
Pas mus prieita iki tokio absurdo, kad žodžiai, kurie atseit yra nelietuviški, iškart verčiami į kursyvą, suprask, akcentuojami. Kartais tai nutinka ir lietuviškiems žodžiams. Iš baimės, kad tik kas nors neprikibtų. Turim tiesiog neteisingai naudojamą instrumentą – lietuvių kalbą. Auga nauja karta, skaito nesąmones, perima tą klaidingą kodavimą, ir tas ratas nesibaigia.
– Tai tu nematai mentalinio lūžio, kad nauja karta į kalbą pradeda žiūrėti laisviau?
– Aš optimistas. Yra du dalykai, kurie tikriausiai jau negrįžtamai sunaikino kalbos cenzorių institutą Valstybinę lietuvių kalbos komisiją ir jų baudžiantįjį kūną – Kalbos inspekciją. Mes, protingi vartotojai, jau senokai nusispjovėme. Taip yra todėl, kad Lietuva yra liberalioji demokratija ir dėl to, kad išbujojo, ačiū Dievui, kad išbujojo internetas, Feisbukas. Ten yra labai daug taisyklingai, gražiai, skoningai, panaudojant žodžių žaismą rašančių žmonių. Gražu, malonu skaityt.
Visa tai pagaliau nuima apynasrį nuo lietuvių kalbos, kuris buvo uždėtas dar sovietmečiu. Lietuvių kalba pagaliau pradeda laisvėt. Bet taip greit nepasidaro šitie dalykai. Turi dar daug laiko praeiti, kad viskas pasikeistų.
– Kas yra blogai su žiniasklaida turinio prasme?
– Sakyčiau, kad žiniasklaida padarė didelį kokybinį šuolį. Kad jau prašnekome apie tai, tai žodis „žiniasklaida“ yra dar vienas būdas, kaip kalbišiai nesupranta dalykų. Žiniasklaida pažodžiui yra žinios skleidimas, kitaip sakant, naujienos. Bet jie uždeda tą žodį visai medijai. Sakau „medija“, nes atitikmens tokiam žodžiui lietuvių kalboje nėra. Per vadinamąją žiniasklaidą, televiziją, rodomi filmai su Arnoldu Schwarzeneggeriu. Ar tai yra naujienos? Ne. Tai yra pramoga. Tas žodis „žiniasklaida“ yra klaidinantis.
Yra ir labai siaubingų autorių. Yra tų moterėlių, kurios apie Hitlerį rašydamos skelbia: „vyras buvo labai ūmaus būdo“. Tarsi rašytų apie Žilviną Grigaitį.
Medijoje turinys nebūtinai yra naujienos, tai ir pramoginiai straipsniai, feljetonai, esė. Lietuvoje lygis yra neblogas, turime nemažai gerų autorių. Yra ir labai siaubingų autorių. Yra tų moterėlių, kurios apie Hitlerį rašydamos skelbia: „vyras buvo labai ūmaus būdo“. Tarsi rašytų apie Žilviną Grigaitį.
Turime talentingo jaunimo, kuris rašo Feisbuke. Tai irgi medija. Kita vertus, mes turime straipsnius, kurie yra naujiena ir pagal savo taisykles neturėtų turėti emocinio atspalvio, ir tu matai, kad sakinys prasideda „na, o“. Maža to, kad tai kalbos šiukšlė, tai dar ir jaustukai, kurie suteikia emocinį atspalvį. Tai parodo, kiek dar toli reikia eiti.
– Tuomet ko trūksta lietuviškai žiniasklaidai? Kaip mes atrodome vakarietiškos žiniasklaidos tradicijos fone?
– Aš, paradoksaliai, sakyčiau, kad nieko netrūksta. Lietuvos medija yra labai įvairi savo kokybe. Labai norėčiau, kad būtų kokybiškesnis lietuvių kalbos kaip instrumento vartojimas, nes jis yra, daugeliu atveju, apgailėtinas.
– O nemanytum, kad žurnalistas turėtų būti išsilavinęs toje srityje, apie kurią rašo?
– Man visiškai nebūtina, kad jis būtų išsilavinęs toje srityje, turėtų to lauko išsilavinimą. Man užtektų, jeigu jam pakaktų kvalifikacijos. Paimkime Audrių Bačiulį. Žmogų, kuriam niekas nėra abejingas – arba jo nekenčia, arba jį mėgsta. Dažnai iš savo heiterių pusės yra apšaukiamas, neva, koks jis čia karybos žinovas, kad jis nebaigė, suprask, kokio West Pointo.
Šiaip jis tarnavęs artileristu sovietinėje armijoje, bet kadangi sovietinė armija buvo ne armija, o banditiška paramilitarinė organizacija, tai kaip ir nesiskaitytų. Bet svarbiausia, kad Audrius Bačiulis turi kvalifikaciją kalbėti apie tuos dalykus. Jis labai giliai kapsto, kalba faktų kalba ir skaito. Aš nesu fanas, švelniai tariant, kai kurių jo pareiškimų. Kartais nesmagu skaityti, ką jis lepteli. Bet kai reikalas prieina prie konkretybių, tai tu jo nesukirsi. Kai jis ką nors rašo, tai imkim domėn, nes tai nebus kliedesiai. Ta prasme, kai jis rašys ką nors technokratiško apie karybą.
Kaip aš bekritikuočiau netinkamą kalbos kaip instrumento vartojimą, aš neturiu priekaištų mūsų medijai, nes ji visų pirma atlieka savo sarginio šuns funkciją. Ir kokie bebūtų ten filadelfijai ar filadelfijės, aš būčiau vienas pirmųjų, kuris ateitų ginti jų, jei būtų kažkokio pučo grėsmė.
– Ar tu matai pavojų, kad dabartiniai valdantieji vis labiau priešiškai žiūri į žiniasklaidą, nenori atsakinėti į klausimus, nenori viešumo? Jauti, kad valdžios ir žiniasklaidos santykiuose įtampa kyla?
– Aš matau didesnį paveikslą. Visos šitos fliuktuacijos yra normalus valstybės organizmo gyvenimas. Mūsų organizmas užpūliuoja tam tikroje vietoje, kai į ją patenka rakštis, mes viduriuojame, kai suvalgome ką nors negero, bet mes išsividuriuojame, išsipūliuojame ir dažniausiai pasveikstame. Tokioje dar nebrandžioje visuomenėje kaip Lietuva medija atrodo gana neblogai.
Aš nemanau, kad pastarojo meto įvykiai, kai sakoma, kad valstiečiai žalieji taip išpindėjo, nepaiso medijos... Jie paiso medijos. Ir apskritai, niekada nepamirškim, kad medija yra ir Feisbukas. Tas pats Tapinas su 150 tūkstančių sekėjų. Matome, kokią jis turi galią savo rankose. Ir aš džiaugiuosi dėl to, net jei jis daro kai kuriuos dalykus taip, kaip aš nedaryčiau, bet pagrindinė jo linija yra tai, kas sudaro demokratiją.
– Tai tu šitoje žiniasklaidos ir socialinių tinklų simbiozėje matai šviesią ateitį?
– Absoliučiai. Absoliučiai.
– Nemanai, kad socialiniai tinklai suvalgys žiniasklaidą? Kad informacijos patikimumui kils pavojus?
– Aš dabar beveik nematau skirtumo tarp naujienų portalų ir Feisbuko. Tai nei suvalgys, nei nesuvalgys. Tai jau yra tas pats. Vienas kitą jie jau suvalgė. Mes turim komišką situaciją. Nesakau, kad ji yra pavojinga, bet matysim, kaip ji vystysis. Aš kalbu apie marginalinę mediją, apie tuos ekspertus, karštus komentarus, press jazz. Va ten yra tikrai juokinga.
Aš dabar beveik nematau skirtumo tarp naujienų portalų ir feisbuko. Tai nei suvalgys, nei nesuvalgys. Tai jau yra tas pats. Vienas kitą jie jau suvalgė.
Tie marginalinio gaivalo kryptingi ir užsispyrėliški judesiai yra ir juokingi, ir graudūs. Jų komentaruose mes matome tą piktąją Lietuvą. Beraščių, nevykėlių ir pikčiurnų Lietuvą. Stribų išperų Lietuvą. Džiaugiuosi, kad Lietuva turi labai gerą imunitetą jiems.
Aišku, jei tu paseksi tuos marginalinius asmenis jų burbule, pamatysi jų draugus, jų draugų draugus, tau pasirodys, kad jų yra labai daug. Tau norėsis verkti, kokia yra tragiška situacija Lietuvoje. Bet blaiviai viską paskaičiavęs pamatysi, kad tai yra tūkstantis, du tūkstančiai žmonių. Tie visi pikti komentarai naujienų portaluose – juos rašo divizija arba dvi. Bet jie rašo daug, ir protesto balsas yra gerai girdimas, nes jis kartojamas, kartojamas, kartojamas.
Nekalbu apie tuos atvejus, kuriuos yra išnarpliojęs Antrasis operatyvinių tyrimų departamentas, kai yra pavyzdžiai, kad 2009 metais parašyti komentarai žodis į žodį ir raidė į raidę sutampa su 2016 metais parašytu komentaru. Čia jau yra Kremliaus ranka. Bet mes turime daug žmonių, kurie dabar yra tiesiog pikti, nes jie sovietmečiu buvo daugiau ar mažiau privilegijuoti, buvo komunistinė šlėkta. Jiems prie ruso tikrai buvo geriau.
Lieka tik pasidžiaugti, kad jie yra marginalai ir nesudaro kritinės masės kokiam sprogimui įvykti. Kas iš to, jei koks senis išpuvusia srėbtuve nuėjo į Rusijos ambasadą, nusilenkė carui, priskiedė melų, po to į kameras pasakė, kad jis čia nunešė kažką nuo visos lietuvių tautos ir pasipiktino, kad neatėjo žurnalistai iš, kaip jie vadina, sisteminės žiniasklaidos?
– Tai kokia būtų epitafija šiam mūsų pokalbiui?
– Kokie mes bebūtume postsovietiniai, kokie mes bebūtume postbaudžiauninkiški, kokie mes bebūtume smirdantys savo troleibusuose, mes nesulaikomai gerėjam, ir nesulaikomai gerėja mūsų medija. Aš labai daug tikiuosi iš nacionalinio transliuotojo. Manau, kad jis jau žymiai pagerėjęs, bet šampaną aš kelsiu tada ir tik tada, kai pagaliau baigsis „Duokim garo“ ir „Sveikinimų ratas“.
Sakyti, kad yra visokių skonių ir jiems reikia tarnauti, yra logikos klaida, nes „Duokim garo“ yra ne kas kita, kaip pataikavimas žemiausiems, gyvuliškiems instinktams. Pateisinti „Duokim garo“ yra tas pats, kas sukurti laidą koprofageriams ir sakyti, kad yra koprofagerių, tai ir jiems laidos reikia. Liaudiška muzika jau savaime yra oksimoronas. Tai yra primityvu ir žema.
